26 tūkstančiai Prancūzijos prezidento pudrai, arba netrukdykite Gorbačiovui

26 tūkstančiai Prancūzijos prezidento pudrai, arba netrukdykite Gorbačiovui

26 tūkstančiai Prancūzijos prezidento pudrai, arba netrukdykite Gorbačiovui

Vyresnioji karta neabejotinai mena tuos laikus, kai praėjusio amžiaus pabaigoje yrant sovietų imperijai kai kurių didžiųjų Vakarų valstybių lyderiai „mokė“ lietuvius „realpolitik“ dėsnių: „Lietuviai, netrukdykite Gorbačiovui tvarkytis.“ Šiandien iš aukščiausių Europos Sąjungos pareigūnų lūpų girdime: „Netrukdykite Madridui“.

Katalonų tauta yra pakilusi į nesulaikomą sąjūdį dėl savo valstybingumo ir nepriklausomybės. Katalonijos lyderiai nusiteikę ryžtingai kovai už katalonų pilietines laisves, nepaisydami griežtų Ispanijos Vyriausybės perspėjimų ir Senato komiteto kurpiamų planų perimti regiono institucijų, finansų bei policijos kontrolę.

Aukšto rango Madrido politikų grasinimai, kad Katalonijos nepriklausomybės paskelbimas „neturės teisinės galios“, tačiau turės „pasekmių kriminaliniu požiūriu“, niekaip neatitinka Europos politikos tradicijų ir demokratijos kriterijų.

Prezidentas Karlesas Pučdemonas (Carlesas Puigdemon) yra įsitikinęs, kad krizė tik didės, jeigu Ispanija išdrįs realiai sunaikinti Katalonijos regiono politinę autonomiją. Ispanija - viena didžiausių Europos Sąjungos valstybių, tačiau Briuselio institucijos, kad ir kaip būtų keista, itin vangiai reaguoja į politinės krizės draskomą valstybę.

Gan simboliška, kad šią savaitę į Katalonijos sostinę atvykusius „Žalgirio“ krepšininkus ir Šarūną Jasikevičių „Palau Blaugrana“ arenoje susirinkę žiūrovai apipylė karštais aplodismentais ne tik iš pagarbos lietuvio praeičiai klube „Barcelona“.

Manyčiau, kad mūsų sportininkus katalonai viltingai sutiko kaip laisvę mylinčios tautos atstovus, atvykusius išreikšti solidarumą ir moralinį palaikymą jų nepriklausomybės siekiams.

Daugelis tikriausiai prisimena, kaip mes kitados džiaugėmės Islandijos drąsa būti pirmąja šalimi, pripažinusia Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

Tačiau iš tiesų dabar viskas yra gerokai kitaip: lietuvių tauta, atrodo, jau yra praradusi troškimą būti kartu su tais, kurie siekia tikros, o ne surogatinės laisvės.

Drungna mūsų politikų laikysena ne tik šiuo, bet ir daugeliu kitų atvejų tik patvirtina faktą, kad įvairiausių lygių vadinamasis elitas jau seniai nebeturi potencijos suvokti laisvės idealų ir nebejaučia moralinės atsakomybės už demokratijos vertybinių principų išdavystę.

Lietuvos valdžios viršūnės ciniškai atsuko nugarą katalonų tautai besąlygiškai pritardamos Briuselio komisariato padiktuotai politinei linijai „nesikišti“, nors turėjo moralinę pareigą suteikti tvirtą politinę paramą Katalonijos nepriklausomybės idėjai, tapti visos katalonų bendruomenės tarptautiniu advokatu, priversti Briuselį prasikrapštyti akis, kad pamatytų, kokie istoriniai procesai vyksta visoje Europos Sąjungoje.

Nusigręždami nuo katalonų lietuviai nusigręžė nuo pačios laisvės idėjos.

„Klaidingoji Europa puikuojasi beprecedenčiu įsipareigojimu žmogaus laisvei, tačiau ši laisvė yra labai vienpusiška. Ji pateikiama kaip laisvė nuo suvaržymų: seksualinė laisvė, saviraiškos laisvė, laisvė „būti savimi“, sakoma Europos intelektualų pasirašytame Paryžiaus pareiškime „Europa, kuria galime tikėti“.

Būtent toji klaidingai suvokiama laisvė, už kurios slypi melo tikrovė, kurioje nebėra jokių bendrųjų vertybių, šiandien vyrauja ir Lietuvoje.

Todėl isteriška Ispanijos vadovų reakcija į spalio 1 dieną įvykusį referendumą ir brutalūs policijos veiksmai prieš katalonus buvo sutikti itin šaltai.

Lietuvos valdžia tarsi stabo ištikta laukė Briuselio formuluočių, kad galėtų pateisinti smurtą ir brutalų jėgos panaudojimą prieš Katalonijos gyventojus.

Tiksliau pasakius, šiandien mūsų valdžios aparatas taip persmelktas dviveidiškumu, keleriopais standartais, rietenų bei intrigų dvasia, kad jau nebesugeba reflektuoti nūdienos pasaulio iššūkių.

Jau kuris laikas Lietuvoje tiesiog ore tvyro troškimas užgniaužti laisvą žodį ir sunaikinti nuomonių įvairovę.

Negaliu nesutikti su filosofo Alvydo Jokubaičio išsakyta mintimi, kad „Lietuvos politikai savo šalį suvokia ne kaip nepriklausomą politikos subjektą, bet kaip Europos Sąjungos biurokratų koreguojamą objektą. Europos Sąjunga nereikalauja Lietuvos patriotų įtikinti, kad ji geresnė už tautinę valstybę, tačiau sau tokį tikslą išsikėlė mūsų politikai.“

Lietuvos viešajame diskurse kur kas daugiau dėmesio sulaukė Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) šuo, Nemo ministrų akivaizdoje atlikęs gamtinius reikalus į Eliziejaus rūmų židinį, nei šimtai tūkstančių katalonų, išėjusių į Barselonos gatves su nepriklausomybės vėliavomis.

„Tampa vis labiau akivaizdu, kad „demokratijos deficitas“ Europos Sąjungoje nėra vien tik techninė problema, taisytina techninėmis priemonėmis. Veikiau šis deficitas yra fundamentalus ir fanatiškai ginamas įsipareigojimas. Nepriklausomai nuo to, ar yra legitimuojamos tariamų ekonominių neišvengiamybių ar autonomiškai besivystančios tarptautinių žmogaus teisių praktikos, supranacionaliniai ES institucijų mandarinai savinasi politinį Europos gyvenimą, į visus iššūkius atsakydami technokratine maniera: „Nėra kitos alternatyvos.“ Tai minkšta, tačiau vis realesnė tironija, su kuria susiduriame“, - teigia žymūs Europos intelektualai. Tačiau, kaip rodo Europos istorinė patirtis, deja, tiesos žodis mažai ką reiškia politikos galių virsme.

Kiekvienas padorus žmogus šiandien jaučia, kad katalonų žygis už savo tautos laisvę yra didžiulis iššūkis dabartinei Europos Sąjungos architektūrai, kurią bandoma perprojektuoti nepaisant tautų ir nacionalinių valstybių.

Esu įsitikinęs, kad svarbiausia problema, nusversianti Europos Sąjungos ateitį, šiandien yra Katalonijoje.

Naujoji Briuselio komisarų „žvaigždė“ Prancūzijos prezidentas E.Makronas per pirmus tris vadovavimo šaliai mėnesius makiažui išleido 26 tūkst. eurų.

Galima tik įsivaizduoti, kokio storio pudros sluoksnio gali prireikti nupudruoti visos Europos Sąjungos, taip pat ir Lietuvos politikų veidus, kad juose būtų panaikinti demokratijos idealų išdavystės palikti pėdsakai.

Close