Istorinė valstiečių misija - neleisti Tėvynės sąjungai de facto perimti valdžios svertų

Istorinė valstiečių misija - neleisti Tėvynės sąjungai de facto perimti valdžios svertų

Istorinė valstiečių misija – neleisti Tėvynės sąjungai de facto perimti valdžios svertų

„Nepaprastai rimtas pasaulio istorijos momentas žiūri mūsų tautai į akis. Rūstus didelių kaimynų grūmojimas ir naujo visuotinio karo garsai šiurpiu aidu atsimuša į mūsų kraštą, o dvasinis nihilizmas ir aštrėjanti ekonominė krizė vis didesnės įtakos daro mūsų gyvenimui ir gresia pakirsti jaunas mūsų Nepriklausomybės šaknis. Toks momentas reikalaute reikalauja sutelkti visas tautos jėgas, įtempti protus ir valią. Šiandien mūsų tautos žygiai turi eiti dviem kryptim: 1. apvaldyti dabartį ir 2. atverti perspektyvas į ateitį“.

Tai citata iš tarpukario Lietuvos politinės minties, drįstu sakyti, šedevro - deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą“, kurią autoritarinio režimo sąlygomis išdrįso paskelbti jauni - 1936 metų generacijos intelektualai, susirūpinę kaip komplikuojasi valstybingumo reikalai.

Savo turiniu šis unikalus politinis dokumentas galėtų būti įdomus apmąstant dabartinę mūsų valstybės ir visuomenės raidos situaciją, padėti iš naujo suvokti Lietuvą dabarties iššūkių kontekste. Tik nebūčiau tikras, kad šiandien vėl pajėgtume atsispirti į tuos pamatus, kurie buvo padėti valstybės pirmojo dvidešimtmečio laikotarpiu iki sovietų okupacijos, gebėtume adekvačiai vertinti skaudžias istorijos pamokas.

Politinė mintis Lietuvoje yra nepaprastai sumenkusi. Ką jau kalbėti apie politinių ideologijų konkurenciją: jos tiesiog nėra. Visuomenė vis labiau subordinuojama tik vienos ideologijos - globalaus neoliberalizmo interesams. Šia prasme vis labiau ima ryškėti naujos transformacijos, kurios gali ne „apvaldyti dabartį“, o dar labiau sujaukti šalies demokratinės raidos perspektyvą.

Politikos ir demokratijos sunykimo ištakų reikėtų ieškoti ne tik nūdienos, bet ir daugiau kaip dešimtmetį trukusiame antipartiniame vyksme, kuris ne stiprino, o siekė susilpninti partinių bendruomenių vaidmenį valstybės gyvenime, neleido susiformuoti stabiliai daugiapartinei demokratijai. Reiktų pripažinti, kad partijos Lietuvoje netapo stipriu visuomenės politinės minties ir ideologijų diskurso katalizatoriumi, todėl šiandien šalyje turime tiek daug sisteminio pobūdžio problemų ir tokį menką potencialą jas įveikti.

Iš vienos pusės šį procesą visada veikė ir tebeveikia biurokratija, kurios pagrindą sudarė buvusi sovietinio laikotarpio nomenklatūra, tvirtai išlaikiusi visų ekonominių ir socialinių procesų gijas, iš kitos pusės rezignuoja nusivylusi ar nuvilta Tauta, taip ir nepatikėjusi, kad yra laisva ir gali kurti savo ateitį. Ilgainiui visuomenės virsmas iš sovietinės liaudies į darnią nacionalinę bendruomenę Lietuvoje yra užsitęsęs, galbūt, net visiškai sustojęs.

Kad ir kaip būtų keista, nepaisant valdžios politinės atsakomybės ir atsakingo valdymo principų, net iš prezidentūros rūmų menių lietuviai raginami tiesiogiai siūlyti kažkokias idėjas Lietuvai, tarsi pamiršus, kad Lietuva ir yra ta sakrali idėja, svarbiausia lietuvių tautos išlikimo sąlyga. Šiandien visuomenės savidestrukciją ir politinio proceso nebuvimą desperatiškai norima pridengti įvairiais kvazipartiniais dariniais ir trumpalaikėmis fikcijomis, manipuliuoti tautos nuotaikomis, turint vienintelį tikslą - dominuoti viešajame diskurse.

Negaliu įsivaizduoti, kiek galima tuščiažodžiauti, lyg niekur nieko postringaujant apie šimtmetį bei patriotizmą, ir „nepastebėti“ šimtų tūkstančių žmonių, priverstinai paliekančių savo Tėvynę arba gyvenančių giliausiose socialinėse duobėse, iš kurių nebėra prošvaisčių pakilti.

Nejau nuo „įtakingiausių ponių ir ponų“, nuolatos respektabiliai besisukiojančių įvairiausio plauko valdžios piknikuose ir priėmimuose, daugiau niekas nepriklauso? Tik lengva pašaipėlė iš per daug „verkiančių lietuvių“. Tik dar viena žodinė iniciatyva, rytoj dar viena, poryt dar viena...

Nepriklausoma valstybė yra mūsų tautos alfa ir omega, kuri neturėtų būti numarinta valdžios rietenose, galių žaidimuose ir pavienių asmenų egoistiniuose siekiuose.

Tenka pripažinti, kad daugiapartinė politinė sistema Lietuvoje praktiškai nebefunkcionuoja. Ji tiesiog dar yra palaikoma tik kaip muliažas, legalus būdas prasiskverbti prie valdžios vairo vadinamojo elito grupuotėms ir diktuoti primestas taisykles visai likusiai visuomenės daliai.

Šiandien kaip niekada yra iškilusi reali grėsmė visoms partijoms su visomis savo teritorinėmis struktūromis galutinai išnykti iš valstybės politinio lauko, išskyrus vieną vienintelę - Tėvynės sąjungą - Lietuvos krikščionis demokratus, kurios tikrajam vedliui, matyt, yra skirtas ypatingas istorinis vaidmuo užtikrinant Lietuvos valstybingumo tolesnį nykimą.

Tai, kas šiuo metu vyksta su Socialdemokratų partija ir jos frakcija parlamente, - pavadinčiau socialdemokratų gulbės giesme. Per pastaruosius keletą metų socialdemokratinei minčiai Lietuvoje yra padaryta milžiniška žala, tačiau gali susidaryti įspūdis, kad patys socialdemokratai to tiesiog nesuvokia.

Tai liudija ne tik partijos pirmininko keliama dilema likti ar pasitraukti iš valdančiosios koalicijos - bendrų tikslų su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga tolesnio įgyvendinimo, bet ir absoliutus visuomenės abejingumas, kaip toliau rutuliosis šios politinės srovės reikalai. Kad ir kaip būtų keista, atrodo, kad valdančioji koalicija Seime dar nepradėjo veikti, nors po rinkimų jau yra praėję beveik vieneri metai!

Parlamentinės partijos baigia išnaudoti paskutinius visuomenės pasitikėjimo likučius ir skęsta tarpusavio santykių aiškinimosi peripetijose. Ar dar yra bendrų tikslų, galinčių sutelkti politikus valstybės darbui, išskyrus valdžios postų dalybas? Ar dar yra prasmės šiandien kalbėti apie parlamentinę demokratiją?

Manau, kad Lietuva naujaisiais laikais dar nėra buvusi taip arti gilios politinės krizės, kurios padarinių nesiimčiau prognozuoti.

Šiame kontekste tik norėčiau pažvelgti į tarpukario Lietuvos situaciją, kurią labai tiksliai apibūdino filosofas Stasys Šalkauskis savo laiške prezidentui Antanui Smetonai, pabrėždamas, kad Lietuvoje „ne vyriausybės interesai subordinuojami visuomenės interesams, bet, atvirkščiai, visuomenės interesai subordinuojami vyriausybės interesams“. Stasys Šalkauskis kritikuodamas diktatūrą įvardijo, kad „režimas veda tautą ir visuomenę į stovį, kurį charakterizuoja: a) visiškas teisėtumo jausmo sunykimas, b) visuomeniškos kultūros nusmukimas, c) pasyvus apatiškas fatalizmas, d) neatsparumas pervartingiems gaivalams, e) moralinis ir politinis bolševizmas.“

Seime jau kuris laikas tvyro prasta atmosfera. Parlamentarai yra tarsi įkaitai, kurie bando kažkaip išsilaikyti. Turbūt vienos rankos pirštų nebepakaktų suskaičiuoti visų laikinųjų tyrimo komisijų ir gresiančių apkaltos procesų netrukus prasidėsiančioje Seimo rudens sesijoje.

Sugauti vėjo kryptis bei sklindančias bangas iš Daukanto aikštės bei ją aptarnaujančios žiniasklaidos priemonių bent kiek savo savarankiškumą bandantiems išsaugoti politikams yra bene vienintelė galimybė išlikti. Kitaip tariant, mimikrija arba biologinio individo supanašėjimas su aplinkos daiktais, kitais gyvūnais arba augalais, padedantis jam apsisaugoti nuo priešų, yra tapusi nuolatine pastarojo meto politinės veiklos forma.

Manyčiau, kad bene vienintelis atspirties taškas šioje situacijoje galėtų būti premjero Sauliaus Skvernelio konstruktyvūs politiniai sprendimai ir veiksmai, kurie neleistų pasiduoti iš šalies primetamai destrukcijai bei dreifuojančios daugumos grėsmei, kurios taip trokšta įvairūs oponentai.

Reikia nepamiršti, kad šiandien yra pakibęs ant plauko Lietuvos kaip parlamentinės demokratijos likimas, todėl valdžios išlaikymas ir valstybės stabilumas yra visų pirma didžiausią pasitikėjimą rinkimuose gavusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos istorinės atsakomybės klausimas.

Nėra abejonių, kad pirmiausiai reikėtų išspręsti opozicijos klausimą Seime. Jokiomis aplinkybėmis negalima leisti Tėvynės sąjungai - Lietuvos krikščionims demokratams de facto perimti realių valdžios svertų, primetant savo politikos stilių, nes tai reikštų ne ką kita, kaip daugumos piliečių bei valstybės interesų išdavystę.

Esu įsitikinęs, kad valstiečiai ir žalieji, socialdemokratai, „tvarkiečiai“, liberalai bei lenkų rinkimų akcijos parlamentarai potencialiai gali sudaryti tvirtą centro kairės politinį bloką Seime, remiantį premjerą Saulių Skvernelį. Tačiau jeigu Socialdemokratų partijos vadovybė vis dėlto priimtų sprendimą trauktis iš valdančiosios koalicijos - partijos „Tvarka ir teisingumas“ bei Lenkų rinkimų akcijos - Krikščioniškųjų šeimų sąjungos atstovai turėtų remti dabartinį Ministrą pirmininką.

Lietuvos kūryba reikalauja ne tik kruopštaus, visuomenę telkiančio politikų darbo, bet taip pat ir kompromiso. Priešingu atveju, mūsų laukia nelengvas politinio chaoso laikotarpis.

Close