Kokio prezidento tikrai nereikia Lietuvai

Kokio prezidento tikrai nereikia Lietuvai

Kokio prezidento tikrai nereikia Lietuvai

Lietuvoje jau kurį laiką ore tvyro būsimų prezidento rinkimų nuojauta, nors iki tikros rinkimų datos dar yra likęs tikrai nemažai laiko.

Prezidentinė kampanija įgauna vis didesnį pagreitį, tačiau jos neakivaizdinis pobūdis tarsi byloja, kad piliečiai turėtų „pastebėti“, jog rimta kova dar neprasidėjo.

Todėl ir pavienius asmenų „išsikėlimus“ kol kas reikėtų laikyti tik desperatiškais bandymais politiškai „koketuoti“, turint tikslą užsitikrinti „geriausias vietas“ vadinamųjų reitingų lentelių dugne.

O viešoje erdvėje vis stipriau diegiama nuostata, kad dabartiniais laikais Lietuvai reikia kažkokio „nerealaus“ žmogaus, kuris būtų tarsi iš šalies, neturėtų politinės praeities, niekada nebūtų dalyvavęs politiniuose procesuose, niekaip nebūtų susijęs su veikiančiomis visuomeninėmis organizacijomis, politinėmis ideologijomis ir „juodais partiniais interesais“.

Visuomenę tarsi bandoma įsprausti į savotiškus rėmus ir pastatyti į situaciją, kurioje ji negalėtų daryti savo apsisprendimų, pasirinkimų, išskyrus iš anksto sumodeliuotų ir palaimintų „paties politinės sistemos elito“.

Tokia paviršutiniška realybė byloja, jog egzistuoja, kažkokia „slaptoji sfera“, kurioje intensyviai manipuliuojama politiniais procesais ir „projektuojamas“ būsimas šalies prezidentas.

Akivaizdu, jog bandoma žaisti katės ir pelės žaidimą.

Būtent šiame kontekste ir pasireiškia vadinamojo šalies „politinio elito“ veikla, kuria ši sunkiai identifikuojama grupuotė bando transformuotis į naujus pavidalus, kad galėtų išlaikyti savo gniaužtuose jau daugiau nei dešimtmetį egzistuojančios vidaus ir užsienio politikos turinį bei jo stilių.

Visiškai aišku, jog dabartinio isteblišmento gyvybinis poreikis yra bet kokiomis priemonėmis užsitikrinti savo įtakos ir politinės egzistencijos tęstinumą. Todėl šiandien viešoji politika ir yra kaip niekada apraizgyta melo ir fiktyvių „skandalingų procesų“ raizgynėmis.

Šiame fone tikri tautos lūkesčiai ir visuomenės interesai praktiškai yra praradę bet kokias raiškos galimybes.

Kaip jau ne kartą esu minėjęs, sąžiningas valdžios institucijų, pradedant prezidento kanceliarija, baigiant eiline ministerija, dialogas su tauta Lietuvoje yra nepaprastai sumenkęs.

Tokius valdžios ir piliečių visuomeninius santykius iš dalies būtų galima prilyginti posttotalitarinės sistemos visuomenės būklei, kurią vienas iškiliausių XX amžiaus Europos mąstytojų ir politikų Vaclavas Havelas yra apibūdinęs kaip „gyvenimą mele“.

Sakyčiau, jog „gyvenimo mele“ definicija šiandien yra tapusi Lietuvos politinės kultūros egzistencine dominante. Tai ypatingai skaudžiai veikia didžiąją dalį mūsų visuomenės.

Pasak V.Havelo, „gyvenimo mele“ sukelta ir grįžtamuoju veikimu jį paremianti gili žmogaus tapatumo krizė, be abejo, turi ir moralinį matmenį. Ji be kitų dalykų paryškina ir moralinę visuomenės krizę. Nejaučiąs aukštesnės atsakomybės, nei savo paties gyvybės išlaikymas, neįsišaknijęs būtyje, ištirpęs civilizuotoje bandoje ir priėmęs konsuminių vertybių skalę, žmogus yra demoralizuotas. Sistema remiasi jo demoralizacija, gilina ją, projektuoja į visą visuomenę.“

Būtent dabartinė Lietuvos politinė sistema vis labiau stimuliuoja ir gilina visuomenės grupių susipriešinimą ir neužkerta kelio tradicinių moralinių vertybių devalvacijai.

Šiandien mūsų valstybės ateičiai pirmiausia reikia tikslios dabartinės politinės sistemos diagnozės ir pasiūlymų paketo, ką konkrečiai reikėtų visuomenei daryti išeinant iš dabartinės aklavietės ir įveikiant šią pražūtingą „gyvenimo mele“ kultūrą.

Lietuvos valstybę kuria tauta ir suverenitetas priklauso tautai, tačiau kodėl septynmyliais žingsniais tolstame nuo savo pamatinių vertybių, nacionalinių tradicijų ir tiesos paieškų? Turėtume pamatyti, kam iš tiesų rūpi, kaip lietuvių tauta jaučiasi ir kaip ji save suvokia nūdienos pasaulyje.

Todėl pirmiausia norėčiau pabrėžti, kokio prezidento Lietuvai tikrai nereikėtų.

Esu įsitikinęs, jog nereikėtų prezidento, kuris bent kiek būtų susijęs su dabartinio politinio elito puoselėjamu „gyvenimu mele“.

Mums tikrai nereikėtų valstybės vadovo, kuris valstybėje palaikytų „gyvenimo mele“ aplinką ir toliau ją kurtų Lietuvoje.

Kiekvienas atskirai ir visi kartu turėtume suvokti, jog neprivalome priimti melo, kurį mums bando primesti dabartinė politinė sistema.

Didžiausią pavojų „gyvenimui mele“ kelia „gyvenimas tiesoje“. Todėl politinė sistema tiesą persekioja nuožmiau nei kitas grėsmes.

Būkite visi pasveikinti Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga!

Close