Kviečiu Tautą pasisakyti referendume

Kviečiu Tautą pasisakyti referendume

Kviečiu Tautą pasisakyti referendume

Viešai keldamas klausimą dėl nacionalinės valiutos atkūrimo negalėjau nepatirti priešingos reakcijos iš valdančių privilegijuotų grupių ir jų žiniasklaidos trubadūrų

Bet koks bandymas kritikuoti dominuojančią politinę sistemą Lietuvoje sukelia priešišką reakciją ir vienareikšmiai įvardijama kaip populizmas.

Viskas, kas atliepia paprastų žmonių interesus, viešumoje yra sutinkama toksiškai. Šia prasme, net klausti apie lito sugrąžinimą yra pavojinga.

Neatsitiktinai žodį „toksiškas“ Oksfordo žodynas išrinko geriausiai nusakančiu praėjusius metus.

Kitaip nei šiuo žodžiu turbūt būtų neįmanoma apibūdinti pastaraisiais metais Briuselio kuluaruose tvyrojusios atmosferos derybose dėl BREXIT.

Didžiosios Britanijos pastangos susigrąžinti savo pinigų, įstatymų ir sienų kontrolę Europos komisarų buvo sutiktos itin irzliai ir buvo bandomos paversti klampiu bei komplikuotu procesu, kurio neįmanoma įgyvendinti.

Visa tai būtų galima prilyginti nepaskelbtam karui, kurį Paryžiaus ir Berlyno politikos lyderiai kariavo ir tebekariauja prieš Londoną Briuselio biurokratų ginklais.

Deja, Jungtinė Karalystė šiandien neturi tokio masto politikos genijaus kaip seras Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), kuris tikriausiai būtų nė per pėdą nepasitraukęs nuo principinių pozicijų derybose.

Todėl ne vienam dabartiniam politikui, siekiančiam įgyvendinti referendumo įpareigojimą, fronto terminais kalbant, tenka patirti ne vieną rimtą sužeidimą.

Galima būtų bent akimirkai įsivaizduoti, kas nutiktų Lietuvoje ir į ką būtų nukreiptos Briuselio komisarų vairuojamos savaeigės haubicos, jeigu praregėjusi lietuvių tauta staiga nuspręstų pasisakyti referendume dėl tolimesnės valstybės raidos.

Kiekvienas pilietiškai mąstantis žmogus šiandien dar suvokia savo priedermę stiprinti Lietuvos politinį, ekonominį, kultūrinį atsparumą, tačiau politinės sistemos brėžiamas vektorius vis labiau kreipiamas priešinga kryptimi.

Toksiška valdžios reakcija į žmonių lūkesčius ir problemas Lietuvoje dominuoja.

Tikriausiai ne mažiau tikslus būtų ir kitas Oksfordo žodyno pastebėtas išsireiškimas - „miglos pūtimas“, kuris reiškia manipuliavimą žmogumi psichologinėmis priemonėmis priverčiant jį matyti neteisingą realybės vaizdą ar suabejoti savo paties sveiku protu“.

Matome ir nesunkiai galime atpažinti lengvabūdiškus valdžios sprendimus, kurie Tautai gali turėti pražūtingų pasekmių, tačiau nerandame būdų, kaip tokiai naikinančiai politikai pasipriešinti.

Šia prasme savarankiškos valstybės finansų sistemos griovimas ir Lietuvos įtraukimas į euro zoną neatsiklausus piliečių valios yra prilygintinas nacionalinių interesų išdavystei.

Akivaizdu, jog euro įvedimas - spektaklis, kuris buvo apipintas nerealiais pažadais, seniai yra bandomas išimti iš politikos repertuaro, lyg nieko nebūtų atsitikę.

Gali būti, kad net lito laidotuvių orkestrėlis, sugrojęs pusiau gedulingą atsisveikinimo maršą prie Lietuvos banko tą atmintiną 2014 m. gruodžio 31-osios vidurnaktį, jau nebesijaučia nejaukiai.

Jo dalyviai - tuometinis ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, finansų ministras Rimantas Šadžius ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas - iškart po vidurnakčio traukė iš bankomato pirmuosius dešimties eurų banknotus, matyt, patys gerai nesuvokdami savo atsakomybės ir šios istorinės mizanscenos prasmių, poteksčių bei dramaturgijos.

Simbolinis atsisveikinimo su litu spektaklis, kurį vėliau eiliniai žmonės turėjo pratęsti keisdami nacionalinės valiutos banknotus į globalios finansų sistemos ženklus, virto rutina, nesiaiškinant ir nebandant giliau suvokti, kas iš tiesų atsitiko.

Tik finansų ministras Rimantas Šadžius turėjo kiek aštriau patirti nemalonius pojūčius vėl atsidūręs lito sunaikinimo smaigalyje, žinodamas, jog jo seneliui bankininkui Dzidui Budriui teko panaši dalia vadovauti nacionalinės bankininkystės griovimui ir sovietinio rublio įvedimui Lietuvoje 1940 metais.

Uolumas okupaciniam režimui nacionalizuojant Lietuvoje veikusius komercinius bankus, kredito unijas ir draugijas Budriui tada garantavo karjerą sovietinės valdžios institucijose ir nusipelniusio mokslo veikėjo vardą, kai daugumai prieškario valstybininkų grėsė tremtis arba mirtis.

Šiuo atveju, lito sunaikinimas dabartiniais laikais anūkui finansų ministrui Rimantui Šadžiui tapo savotišku patikimumo testu, kurį sėkmingai išlaikęs jis galėjo drąsiai katapultuotis į tarptautinės karjeros platumas - Europos Sąjungos Audito rūmus.

Įvedus eurą Lietuvoje atsitiko tai, ko tikriausiai nenori prisiminti nė valdžios finansininkas ar ekonomistas, tada žadėję, kad niekas Lietuvoje nebrangs.

Tačiau tai įvyko. Kaip ir tais istoriniais Rimanto Šadžiaus senelio laikais, kuomet vieną litą prilyginus 90 sovietinių kapeikų, reali perkamoji galia buvo keletą kartų mažesnė, kainos išaugo tris kartus.

Devyni milijonai litų kupiūrų buvo sudeginti ir virto pelenais, kurie tikriausiai buvo išbarstyti tręšiant laukus, tačiau tai, kas buvo padaryta Lietuvai, sunku pervertinti.

Suprantu, jog atviras laiškas Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui, kuriame raginau inicijuoti Parlamente klausimą dėl lito sugrąžinimo Tautos referendumu, kuris galėtų įvykti kartu su būsimais Respublikos Prezidento rinkimais, liko neperskaitytas.

Deja, ne tik Seimo pirmininkas nemato reikalo girdėti ir matyti, kas vyksta aplinkui. Panieka streikuojantiems mokytojams, kuri šią savaitę vėl buvo paskleista iš valdžios rūmų, liudija, jog žmonės, kurie bandys laisvai jungtis į asociacijas kartu su kitais ginti savo interesus, vis labiau bus marginalizuojami ir stumiami į kampą.

Demokratijoje naudojimuisi savo pilietinėmis teisėmis negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas.

Tačiau kuomet net Tautos atstovybės vadovas - Seimo pirmininkas ima nurodinėti piliečiams, kaip jiems elgtis, kai valdžios galia traiško jų gyvenimus, yra be galo apgailėtina.

Valdžios kurtumas Tautai labai brangiai kainuoja šimtais tūkstančių paliekančių Tėvynę su bilietais į vieną pusę.

Europos Sąjungos likimas šiandien yra tarsi pakibęs ant plauko. Nacionalines vertybes neigiantys politikai baigia prarasti bet kokią sveiką nuovoką.

Vis dėlto daugeliui vietinių politikos formuotojų vis tiek sunku patikėti, jog gyvybiškai reikia sugrįžti prie nacionalinių prioritetų, svarstyti klausimus, susijusius su suvereniteto atkūrimu ir nacionalinės valiutos sugrąžinimu.

Kviečiu burtis pilietinio judėjimo „Šaukiu aš tautą“ pagrindu ir organizuoti savanoriškas žmonių grupes kiekvienoje gyvenvietėje, kurios surinktų reikiamą piliečių parašų skaičių, kad būtų paskelbtas nacionalinis referendumas dėl lito atkūrimo.

Visus savanorius prašau registruotis elektroniniu paštu - sajudis@paksas.lt.

Priešingu atveju, gali staiga paaiškėti, jog jau praradome ne tik litą, bet ir valstybę.

Close