Mažos kainos išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo...

Mažos kainos išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo...

Mažos kainos išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo…

Vyriausybės priemonės, kuriomis pasišauta suvaldyti šalyje neproporcingai didėjančias prekių ir paslaugų kainas, tėra tik parodomosios politikos ženklai.

Tokio pobūdžio „akcija“ tarsi pratęsia dar neužmirštą odę iš esmės tuščiam „geros verslo praktikos“ memorandumui, kuris buvo bene vienintelė valdžios „garantija“ visuomenei, jog „euras nėra priežastis kelti kainas“.

Tuo metu mažai kas manė, kad pati valiuta greitu laiku tiesiogiai gali nulemti nepagrįstą kainų padidėjimą Lietuvoje, tačiau tai, kas atsitiko ilgainiui, atvėrė visišką mūsų ekonominės politikos nebuvimą ir absoliutų valstybės nepasiruošimą deramai valdyti socialinius pokyčius.

Kasdien didėjančią oraus pragyvenimo resursų stoką patiria vis daugiau žmonių. Šis negatyvus patyrimas kelia žmonių nusivylimą ir nesaugumo pojūtį, didina visuomenės tarpusavio nepasitikėjimą bei susipriešinimą. Auganti neviltis bei pajamų stygius laiko lietuvių tautą kultūriniuose ir socialiniuose paribiuose.

Stoka ekonomikoje, kuri iš dalies turėtų skatinti kūrybišką veikimą, šiandien verčia žmogų nuolankiai pasiduoti likimui.

Sudėtinga situacija šalyje yra nebeįveikiama pavienių žmonių pastangomis, tuo tarpu „pasiklydę neveiksnume“ valstybės institucijos neatlieka privalomų reguliavimo funkcijų.

Matome, kaip spontaniškai augančios kainos stekena dirbančiųjų šeimas, nacionalinį biudžetą vis labiau slegia įvairių sluoksnių socialinio išlaikymo poreikiai. O valdžios olimpe „ramiu veidu“ atliekamos abstrakčios analizės vadinamajam „kainų mažinimo planui įgyvendinti“.

Politikams žadant „mažinti administracinę naštą verslui“, Lietuvoje yra pasikeitusios ištisos kartos, tačiau šio „mažinimo miražo“ realiai dar niekas nėra patyręs, dar niekas nėra regėjęs.

Šia prasme sunku būtų be humoro vertinti ir naujausius ūkio ministro pažadus „sumažinti reguliacinius reikalavimus gaminantiems tortus kaime savo namuose“ arba sudaryti sąlygas viešųjų pirkimų lauke, kad „smulkus ir vidutinis verslas galėtų šiek tiek lengviau kvėpuoti“.

Smulkiajam ir vidutiniam verslui Lietuvoje jau seniai reikėjo, mediciniškai išsireiškiant, deguonies kaukių ir skubios reanimacijos, tačiau vietoj veiksmingų programinių priemonių institucijų „pasitarimuose“ toliau postringaujama apie gerųjų praktikų, sutarčių sudarymo planus bei Konkurencijos tarybos stiprinimą, kas turėtų priešinga linkme paveikti kainų augimą.

Gali būti, kad tokiu būdu tarp eilučių visuomenei leidžiama suprasti, jog ir šį kartą iš Vyriausybės nieko konkretaus negalima tikėtis bent jau artimiausiu metu ir ji šiame „kainų mūšyje“ yra kapituliavusi.

Vos drungna politikų reakcija į padėtį kainų ūkyje labai susišaukia su privilegijuotųjų visuomenės sluoksnių reakcija į masinę lietuvių tautos emigraciją, kuomet ne tik nieko konkretaus nebuvo padaryta valstybės lygmeniu, bet net nebandyta giliau suvokti, drąsiai teigiu - tikros krizės priežasčių, įvertinti jos pasekmių.

Vien šio nevaldomo reiškinio apskaičiuota ekonominė žala valstybei būtų milžiniška, o kultūrinės ir moralinės pasekmės lietuvių tautai turės neatkuriamų padarinių ilgame laikotarpyje.

Švelniai tariant, stiprus kainų šuolis Lietuvoje prasidėjo vos spėjus sunaikinti nacionalinę valiutą.

Kol Lietuvos banko rūsiuose veikė popierinių litų smulkintuvai ir banknotų drožlės buvo presuojamos į briketus, o 50 lito centų varis perlydomas į paminklą pirmajam Lietuvos banko valdytojui Vladui Jurgučiui, kuris sukūrė tvirtus pamatus mūsų pinigų sistemai, praktiškai visos valstybės institucijos „užmerkė akis“ į tai, kas dedasi parduotuvėse, prekybos centruose ir turgavietėse.

Ten pasibaigė Lietuvos įmonių, verslo asociacijų, verslininkų ir savivaldybių savanoriški įsipareigojimai „užtikrinti sąžiningą kainų litais perskaičiavimą į eurus ir nesinaudoti euro įvedimu kaip pretekstu didinti prekių ir paslaugų kainas“, ten mirė gerosios praktikos memorandumo pamatiniai principai: sąžiningumas, atsakingumas, skaidrumas, paslaugumas ir bendruomeniškumas. Perfrazuojant Maironį, išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo ir niekas jų neminės!

Paminklo profesoriui Jurgučiui „kūrimas“ baigėsi tragiškai.

Šiandien iš suaukotų euro centų prie Aušros Vartų reikėtų išlieti antipaminklą dabartiniam Lietuvos banko viršininkui Vitui Vasiliauskui, kuris įkūnija tuos, kurie sunaikino savarankišką valstybės pinigų sistemą.

Kita vertus, svarstant 2019 metų valstybės biudžetą Seime, ilgiau nebegalima nepaisyti realios situacijos ir atidėlioti veiksmingų nacionalinių priemonių, kurios leistų sustabdyti kainų augimą Lietuvoje, priėmimą.

Lietuva gali turėti tokius „apyvartos mokesčius reglamentuojančius teisės aktus, kurie neiškraipytų konkurencijos sąlygų ir netrukdytų laisvai judėti prekėms ir paslaugoms.“ Tačiau, deja, neturi.

Europos Sąjungos direktyvos nustato, jog kiekvienoje šalyje standartinis pridėtinės vertės (PVM) mokesčio tarifas, taikomas daugumai prekių ir paslaugų, negali būti mažesnis nei 15 procentų. O Lietuvoje tebegalioja „krizinis“ PVM tarifas - 21 procentas. Maža to, valdžia tarsi „pamiršo“ pažadą sugrąžinti šį mokestį į 18 procentų pasibaigus krizei.

Šalia standartinio PVM gali būti nustatyti sumažinti tarifai - ne daugiau kaip du - ribotam parduodamų prekių ir paslaugų rūšių skaičiui, kurie paprastai negali būti mažesni kaip 5 procentai.

Dabar 5 procentų lengvatinis PVM tarifas taikomas vaistams, o 9 procentų - keleivių vežimui, spaudai, knygoms ir neperiodiniams informaciniams leidiniams, viešbučiams, centralizuotam šildymui.

Europos Sąjungos taisyklės leidžia, jog kai kuriose šalyse tam tikroms parduodamoms prekėms ar paslaugoms taip pat taikomas nulinis tarifas.

Sunku suvokti, kodėl Lietuva nėra visa apimtimi išnaudojusi visų galimybių taikyti pridėtinės vertės lengvatas pagrindiniams maisto produktams, nors didžiąją dalį savo uždirbtų pajamų gyventojai išleidžia būtent maistui.

Daugumoje Europos Sąjungos valstybių kaip tik ši taisyklė galioja svarbiausioms prekėms. Vienose šalyse jis įvestas mėsai, kitose pagrindiniam produktų krepšeliui, trečiose praktiškai visiems maisto produktams. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje maistui taikomas nulinis pridėtinės vertės tarifas.

Esu įsitikinęs, kad Lietuvos Vyriausybė tiesiog privalo priimti nuoseklaus pridėtinės vertės mokesčio tarifų pertvarkymo mažinimo linkme programą, kurioje maistui būtų nustatytas nulinis PVM tarifas.

Priešingu atveju, tektų dar kartą priminti perfrazuotą Maironio frazę...

Close