Tiesioginė Prezidentės Dalios Grybauskaitės atsakomybė

Tiesioginė Prezidentės Dalios Grybauskaitės atsakomybė

Tiesioginė Prezidentės Dalios Grybauskaitės atsakomybė

Norėčiau toliau pratęsti svarstymus apie vis labiau dabarties mūsų visuomenę apraizgančią „gyvenimo mele“ kultūrą ir jos nepaprastai žalingą poveikį žmogui bei visai valstybei. Pastaraisiais metais Lietuvoje dominuoja nuostata, kad žmogui geriau „nekišti nosies“ į politiką, nes tai yra tik siauro „išrinktųjų specialistų rato“ sritis ir užsiėmimas.

Tikrai savarankiškų visuomeninių organizacijų ir realios piliečių savivaldos struktūra šalyje tebėra labai silpna.

Valdžios palaikoma inertiška visuomeninė sistema, neužkirsdama kelio leidžia atvirai dominuoti bei reikštis įvairioms abejotinoms personoms, pasirengusioms bet kam, kad tik turėtų asmeninės naudos.

Viešajame diskurse išplėtota vadinamoji „visuotinė depolitizacija“ leidžia žmonėms be moralinių vertybių, pažiūrų ir principų lengviausiu keliu patenkinti savo valdžios ir karjeros troškimą.

Todėl nieko neturėtų stebinti, kad mūsų dienomis valstybiniuose postuose tiek daug vidutinybių, oportunistų ir tipiškų prisitaikėlių, kurie tesugeba „įtikinti“ kitus, kad būtent jie geriausiai gali „pasiaukoti“ bendram labui užimdami vietas, kuriose galėtų atsidurti dar blogesni.

Tokia iškreipta visuomeninių santykių būklė dabar palaiko tautos „gyvenimo mele“ realybę ir praktiškai eliminuoja „gyvenimo tiesoje“ alternatyvą.

Tai be jokios abejonės yra naudinga susiklosčiusios politinės sistemos egzistencijai.

Todėl ji taip tikslingai ir nuožmiai persekioja net menkiausias, sau nepalankias „gyvenimo tiesoje“ apraiškas, melagingai jas įvardina viešumoje kaip priešiškas grėsmes „nacionaliniam saugumui“ ar nusikalstamą „tarnystę Kremliui“.

Daugelis tikriausiai dar nespėjo pamiršti, kaip karo Ukrainoje kontekste, Lietuvos žiniasklaidos priemonėse buvo stipriai eskaluojama geopolitinio karinio konflikto galimybė ir Rusijos karinės invazijos į Baltijos šalis pavojus.

Pastaruoju metu, Lietuvos propagandiniai kanalai isteriškai kritikuoja Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento D.Trampo politiką, pranašauja pavojų NATO vienybei, nuolat pabrėžia nacionalizmo grėsmę Europos Sąjungai.

Atskirais atvejais, kuomet žinių iš užsienio politikos kuluarų ir paprastų vietinių propagandinių priemonių bauginti visuomenę nebepakanka, žiniasklaidoje yra panaudojami kovos su „politine korupcija“ mechanizmai, kurie yra tapę pagrindinių Lietuvos teisėsaugos institucijų veiklos Alfa ir Omega.

Ilgainiui taip yra atsitikę, ko, deja, niekaip nenori pastebėti gausus būrys isteblišmento politikos komentatorių ir apžvalgininkų, kad valdžių padalijimo principas, kuris reiškia valstybės valdžios galių paskirstymą skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią, yra tapęs absoliučiai formalus.

Šiuo principu turėtų būti grindžiama visa šiuolaikinės demokratinės valstybės valdžios organizacija, institucijų sąveika ir veikla. Deja, tenka pripažinti, jog mūsų šalyje nėra išvengta nederamo valdžios sutelkimo de facto vienose Respublikos prezidentės rankose.

Dėl šios priežasties Lietuvoje visu pajėgumu neveikia asmens teisių ir laisvių apsaugos garantijos, šiurkščiai pažeidinėjamos žmogaus teisės.

Todėl šiandien šalyje funkcionuoja „šešėlyje“ susiformavę neformalūs „galios centrai“, kurie būdami tarsi virš įstatymų ribos veikia savo naudai manipuliuodami ir iškreipdami valstybės institucijų kompetenciją bei sprendimus.

Mūsų valstybės politiką su tikra parlamentine demokratija būtų galima palyginti, kaip dabartinę Lietuvos futbolo kloaką, kurioje, deja, tarpsta vulgarus materializmas, su tuo visą pasaulį žavinčiu futbolo žaidimu, kuris siekia „krikščioniško sunkaus darbo, sąžiningumo, paklusnumo taisyklių ir draugiškumo vertybių“ idealo bei skatina „susitaikymą tarp pasaulio tautų“.

Esu įsitikinęs, jog tai, kas yra atsitikę su mūsų politika, liudija nacionalinių idealų ir vertybių nuvertėjimą bei aiškių politinės atsakomybės ribų suvokimo stoką aukščiausiuose isteblišmento sluoksniuose.

Reikėtų pabrėžti, jog už visą pastarojo dešimtmečio šalies raidą ir politikos kultūrą, visų pirma, yra tiesiogiai atsakinga Respublikos prezidentė, kaip vienintelė valstybės vadovė.

Deja, visuomenės sąmonėje yra bandoma tarsi „išplauti“ tokį atsakomybės nesuvokimą, bandant į kasdienę sampratą ir vartoseną įvesti daugybinių „valstybės vadovų“ sąvoką, tarsi svarbiausius valstybės politikos sprendimus galėtų lemti dar ir kiti, neva „kažkur“ egzistuojantys vadovai.

Visuomenė turėtų suprasti, jog nei Ministras Pirmininkas, kuris vadovauja vyriausybei, nei Seimo pirmininkas, kuris atstovauja parlamentui, jokiu būdu negali būti prilyginti konstituciniam vienasmeniam valstybės vadovui - Respublikos prezidentui.

Tai reiškia, jog ir esmines valstybės reformas bei politinius sprendimus visuomenės labui gali svariai nulemti Respublikos prezidento dalyvavimas, prisiimta atsakomybė, jo vertybių, pažiūrų, patirties ir supratimo matmuo.

Lietuvos prezidentas turėtų būti ne Tautą skaldantis ir skirtingų visuomenės grupių susipriešinimą didinantis, o konsoliduojantis veiksnys.

Tačiau dabar, deja, esame priversti matyti priešingą vaizdą. Mūsų žmonės ne tik nėra konsoliduojami siekti bendrų tikslų, bet atvirkščiai - visuomenė krenta į vis gilesnę susvetimėjimo ir beviltiškumo krizę.

Maža to, baimės atmosfera vis labiau įsitvirtina žmonių tarpe, virsdama nuolatiniu egzistenciniu spaudimu. Šiuolaikinis subtilus politinis persekiojimas yra taip pat viena iš egzistencinio spaudimo formų.

Esu įsitikinęs, jog visuomenės dvasinei savijautai ir pasitikėjimui valdžios institucijomis milžinišką žalą jau padarė žiniasklaidos priemonėse eksponuojama teisėsaugos institucijų surinkta kriminalinės žvalgybos informacija, slapti politikų ir verslo atstovų pokalbiai, „nutekintų“ VSD pažymų turinys.

Slaptas sekimas ir telefoninių pokalbių įrašinėjimas Lietuvoje yra pasiekęs sveiku protu nesuvokiamus mastus, tačiau, kad ir kaip būtų keista, tai kažkaip nepatenka į šalies vadovės „susirūpinimo“ akiratį.

Neseniai buvo pranešta, jog įsigaliojus centralizuotai Vaiko teisių apsaugos sistemai, kiek daugiau nei per savaitę iš tėvų buvo paimta 90 vaikų, iš kurių trečdaliui buvo iškilusi grėsmė sveikatai ar net gyvybei. Pagrindinės priežastys, dėl kurių iš šeimų buvo paimti vaikai - alkoholis, piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis bei nuolatinė vaikų nepriežiūra.

Iš pirmo žvilgsnio ši „nekalta“ žinutė, atveria labai niūrią mūsų visuomenės gyvenimo tikrovę, kuri niekaip „nepasiduoda“ viešųjų ryšių akcijoms ir tokioms bevardėms „popierinėms reformoms“, už kurias niekas šiandien nenori prisiimti asmeninės atsakomybės.

Esu tikras, kad Lietuvoje per mažai yra dedama pastangų moraliniam ir dvasiniam visuomenės atgimimui ir visiškai nuvertinamas žmogaus orumas, jo laisva valia ir autentiška saviraiška.

Visuomenei yra primetami tam tikri elgesio standartai, kurie labiau primena sovietinės praeities dviveidiškumo santykius.

Manau, jog tai yra tiesioginė Prezidentės Dalios Grybauskaitės moralinė ir politinė atsakomybė.

Close