Tikslas – pavyti ir pralenkti Žirinovskį?

Tikslas – pavyti ir pralenkti Žirinovskį?

Tikslas – pavyti ir pralenkti Žirinovskį?

Aukštas tonas vis labiau ima dominuoti tarptautinėje arenoje, kur baigiama pasiekti ta diapazono riba, už kurios joks diplomatinis dialogas ir politikų susikalbėjimas tampa beveik neįmanomas. Pakanka pažvelgti vien į Šiaurės Korėją, kad atsivertų visa nūdienos pasaulinės galios beprotystės panorama.

Karštieji pasaulio taškai rusena, skleisdami globalios konfrontacijos ir „karštojo“ karo grėsmės nuojautas. Taikdarystės misija ir teisingumu grįsta tvarka baigia išnykti net iš krikščioniškos Europos politikos vertybinio arsenalo.

Šia prasme kalbėti apie bendrą Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politiką yra gan keblu. Ji praktiškai tiesiog neegzistuoja, ką iliustruoja valstybių susiskaldymas ir iš esmės neveikiantis bendras teisingų sprendimų projektavimo bei priėmimo mechanizmas.

Reikia pripažinti, jog būtent dėl šių priežasčių Briuselyje konstruktyvių pasiūlymų, kaip taikiai būtų galima sureguliuoti Rusijos ir Ukrainos politinius santykius Europos horizonte kol kas nesimato.
Tuo pačiu metu, norėčiau pabrėžti, jog šiuo metu Lietuvos užsienio politikos resursų „liūto dalį“ suryja vienas iš „karščiausių“ Europos taškų – konfliktas Rytų Ukrainoje.

Neseniai buvo atlikti skaičiavimai, jog Europos Sąjungos ekonomika patiria milžiniškus nuostolius dėl sankcijų Rusijai. Šie praradimai viršija 100 milijardų JAV dolerių, tuo tarpu Rusijos nuostoliai vertinami 52 - 55 milijardais dolerių. Kaip teigia Jungtinių Tautų Organizacijos specialusis pranešėjas Idrisas Jazairy, „bendra kaina, kurią jau teko sumokėti už Ukrainos krizę“ yra maždaug 150 milijardų dolerių.“

Norėtųsi pasiteirauti, kiek tokia vienplaniška „užsienio politika“ tiesiogiai ir netiesiogiai kainuoja Lietuvos biudžetui bei kokių „proveržių“ mūsų užsienio reikalų ministras gal būt įžvelgia netolimoje ateityje? Kokia Lietuvos verslo praradimų dalis dar yra paslėpta bendrame Europos nuostolių krepšyje?

Pagaliau, kokiais realiais svertais Lietuvos politikos atstovai disponuoja tarptautinių santykių konstravimo plotmėje, išskyrus kategoriškai kaltinimais grįstą retoriką?

Mūsų visuomenė taip pat tampa vis labiau įaudrinta ir įtari kaimyninėse valstybėse vykstantiems procesams. Visų pirma čia turėčiau omenyje Rusiją, Baltarusiją ir kiek mažiau – Lenkiją.

Lietuva yra tarsi pafrontės zona, kurioje perdėm jautriai reaguojama į kiekvieną krustelėjimą, jeigu galima taip išsireikšti, priešo apkasuose. Nuslinkus propagandiniam debesiui, sunku net patikėti, jog karinės pratybos ZAPAD – 2017 baigėsi taip ir neįvykus pranašautam Rusijos ir NATO kariniam konfliktui mūsų pasienio teritorijoje. Nurimus emocijoms, pravartu būtų suskaičiuoti, kiek moralinės ir ekonominės „naudos“ atnešė Rusijos karinių pratybų „užkardymo“ projektas mūsų šaliai.

Viena vertus, griežta retorika užsienio politikos kontekste, gali būti ne kas kita kaip valdžios instinktyvus noras nukreipti visuomenės dėmesį nuo pašlijusių savo šalies reikalų, socialinių bėdų ar ekonomikos problemų.

Kita vertus, esant įtampos prisodrintai situacijai, kategoriškai išsakyti politiniai kaltinimai kitų valstybių atžvilgiu gali turėti provokacinių tikslų ir iššaukti atsakomąją reakciją.

Kiekvienu atveju tai liudija atsiveriant didžiulę prarają tarp valdžios interesų ir visuomenės lūkesčių, tarpusavio pasitikėjimo trūkumą bei norą manipuliuoti galios deficitu.

Šia prasme, būdingas tokios „politinės veiklos“ stilistikos pavyzdys - prieš keletą metų itin dažnai girdėtas Rusijos populistas Vladimiras Žirinovskis (Eidelštein). Lietuvoje daugelis, turbūt, įsiminė šio radikalaus veikėjo raginimus laidoti radioaktyvias atliekas Lietuvos pasienyje ir galingais ventiliatoriais pūsti radiaciją į Baltijos šalis arba siūlymus lietuvius, kurie nenorės draugauti su Rusija išplukdyti į Jungtines Amerikos Valstijas.

Tai iš esmės atitinka dabartinių kai kurių mūsų valstybės veikėjų lūkesčius jėga diegti tiek vidaus, tiek užsienio politikos lauko konfrontacinių santykių modelius.

Kaip nebūtų gaila, agresyvi retorika ir fariziejiška laikysena politinės bendruomenės, oponentų ir visos visuomenės atžvilgiu tampa bene vienintelis, sakyčiau išskirtinis vis labiau prastėjančios mūsų politinės kultūros bruožas.

Politinis susidorojimas revoliucinės kovos su korupcija kontekste yra tapęs kone kasdienio gyvenimo normaliu reiškiniu. Viešajame diskurse dominuoja aršios, tariamos pilietinės laikysenos tonas, kuris pasirinktai aukai nepalieka jokios galimybės, išskyrus su(si)naikinimą. Visi esame liudininkai, kaip ant liepsnojančio aukuro šiandien taip aukojama visa politinių partijų sistema.

Gyventojai tampa tarsi nematomos galios bendrininkais, kurių psichologinę būklę sąlygoja taip vadinamas Stokholmo sindromas, kuomet pačios aukos pradeda jausti teigiamus jausmus savo pagrobėjui, nepaisant to, kad jų gyvybei ar sveikatai yra iškilęs realus pavojus.

Lietuvos vidaus politikos rinka jau seniai yra perpildyta įvairiausiais skandalais ir politikų pasisakymais, kuriuose dažnu atveju apsiribojama tik problemos konstatavimu.

Tarkim, naujausia žinia, kad Lietuvos parduotuvių lentynos užpildytos prastesnės kokybės maisto prekėmis nei tų pačių gamintojų produkcija Vakarų Europos šalyse reiškia ne ką kitą, kaip visišką mūsų valdžios institucijų apkiautimą ir abejingumą paprastiems šalies gyventojų poreikiams.

Jau seniai buvo galima politiniame lygmenyje bendradarbiauti su Rytų ir Vidurio Europos šalimis išreiškiant bendrą protestą Briuselio komisarams dėl verslo bendrovių keleriopų standartų ir manipuliacijų pigesnėmis žaliavomis.

Galima būtų klausti, kodėl mūsų balso nėra kartu su Vyšegrado grupe – Čekija, Vengrija, Lenkija, taip pat Bulgarija, kurios reikalauja užkirsti kelią žmonių diskriminacijai Europos Sąjungoje ne tik prastos kokybės maisto produktų atveju.

Simboliška, jog šią savaitę įvykusioje 69 – oje “Emmy” apdovanojimų ceremonijoje, geriausio draminio serialo kategorijoje triumfavo serialas „Tarnaitės pasakojimas“, kuriame mąstoma apie tai, kaip naujose šiuolaikinės visuomenės transformacijoje randasi žmogaus pavergimo ir išnaudojimo formos, kaip subyra demokratinė visuomenės struktūra ir įsigali naujos diktatūros, kurių ženklus galima jau dabar atpažinti radikaliai besikeičiančiose nūdienos realybėse.

Close