Visuomenei reikia vienodai teisingos naujos Europos Sąjungos

Visuomenei reikia vienodai teisingos naujos Europos Sąjungos

Visuomenei reikia vienodai teisingos naujos Europos Sąjungos

Dešimti metai Europos Parlamento salėje turiu galimybes tiesiogiai girdėti bei matyti įvairių valstybių prezidentų ir premjerų pasisakymus, Europos Sąjungos institucijų vadovų ir komisarų kalbas. Ir kuo daugiau jų išgirstu, tuo daugiau klausimų be atsakymų kyla.

Kas gi iš tikrųjų šiandien vyksta Europos Sąjungoje? Kurioje Švedija neturi euro, bet Švedijoje įregistruotas ir ne vienoje ES šalyje veikiantis bankas sėkmingai išplauna milijardus eurų. Arba, motyvuodami krize, bankai pakelia paskolų palūkanas, o žmonės permoka šimtus milijonų eurų. Ir jokios reakcijos. Tokius klausimus kėliau Europos Parlamente vykusioje diskusijoje su Švedijos premjeru dėl ES ateities.

Tokioje Europos Sąjungoje visas finansų sektorius nuo krizės laikų 2008 metais gavo daugiau pagalbos nei bet kuris kitas ekonomikos sektorius. Čia ne mano sugalvota, čia Europos Audito rūmų išvada.

Reikėjo net penkerių metų tam, kad ES valdantieji politikai suprastų, jog atvira migrantų atžvilgiu politika, kvotos dėl jų pasidalinimo ir gelbėjimo operacijos Viduržemio jūroje ne tik skatina nelegalią migraciją ir žmonių kontrabandininkus. Tos politikos padariniai tarsi pleištas įsirėžė į daugelio valstybių visuomenių gyvenimą ir pradėjo ardyti jų sanklodą bei saugumą.

Tokios Europos Sąjungos migracijos politikos pasekmė šiandien yra teroro išpuoliai Europos miestų gatvėse, tačiau prisiimti atsakomybės dėl padarinių jos autoriai kažkodėl neskuba.

Ar visuomenė gali didžiuotis tokia Europos Sąjunga, kurios šalyse veikė slapti kalėjimai, o juose buvo kankinami žmonės? Ar galima džiūgauti dėl tokios ES, kurioje šiandien politikai teisiami už referendumo – vieno iš svarbiausių demokratijos atributų – organizavimą?

Man nepatinka tokia Europos Sąjunga, kurioje tik kalbama apie lyderystę, tik džiaugiamasi dar vienu nieko nenusprendusios jos šalių vadovų tarybos susitikimu. Nes tikrasis tokios „lyderystės“ rezultatas yra kitoks: išaugusi socialinė atskirtis, skurdas ir nedarbas.

Šiandienė Europos Sąjungos politika tėra tuščia forma be visuomenes turtinančio ir jas apsaugančio turinio. Tai - tik tezių rinkinys, pridengtas įmantriais žodžiais apie subsidarumą, teisės viršenybę, pagalbą mažiau pažengusioms šalims, laisvąją rinką.

Kurią, beje, iš tiesų mažesnėms valstybėms įvairiais finansiniais ir ekonominiais veiksniais nuolat siekiama suvaržyti. Naujausias pavyzdys: taip vadinamas Mobilumo paktas. Bet kuria kaina siekiama, kad transporto sektoriuje didžiosioms Europos valstybėms būtų kuo mažiau konkurentų, iš jos norima išstumti Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, vežėjus. Normalioje bendrijoje tokie veiksmai būtų nepriimtini.

Kaip ir savanaudiška pagalba: man nepatinka tokia Europos Sąjunga, kuri Lietuvos žemdirbiams mokėjo išmokas už tai, kad jie atsisakytų žemės ūkio gamybos, visuomet mokėjo ir šiandien tebemoka gerokai mažesnes tiesiogines išmokas. Tai - didžiųjų sprendimai prieš mažuosius, siekiant nesąžiningos konkurencijos.

Žiūrėdami į ES, privalome matyti ne tik jos teikiamus privalumus, bet įvertinti ir trūkumus. O pastaraisiais metais jų atsiranda vis daugiau.

Šiandien mes turime ne kuriančią, bet engiančią Europos Sąjungą. Turime nešvarią kovą prieš „Brexit‘ą“, kai ES siekia ne paleisti, bet ištremti Jungtinę Karalystę iš bendrijos kuo prastesnėmis sąlygomis, o jei tai nepavyktų, tai priversti pasilikti.

Laikas keistis ir laikas keisti Europos Sąjungos politiką. Privalome pakeisti visus čia išvardintus dalykus. Sugrįžti prie Europos Sąjungos kūrėjų ir jos tėvų esminės nuostatos – lygiateisių ir savarankiškų valstybių bendrijos. Politika ir politikai turi pasikeisti iš esmės. Sąjungą kuo greičiau privalome reorganizuoti taip, kad jos dabartimi ir ateitimi patikėtų vis labiau savo valstybių politikais nusiviliantys žmonės.

Close